Sveiki! Mano vardas Jurgita. Esu mokyklos psichologė. Dažnai kyla klausimas, ką daro psichologas, kada į jį galima kreiptis, kaip ir kuo jis gali padėti. Taigi... Į mane gali kreiptis visi mokyklos mokiniai, jei iškilo labai didelis sunkumas, pavyzdžiui: liūdna dėl netikėtų gyvenimo pasikeitimų, nutiko nelaimė, dėl to, kad nesutariate su tėvais ar kitais šeimos nariais, turite priklausomybių, patiriate patyčias, nesuvaldote emocijų, maitinatės kitaip nei dauguma vaikų ir dėl to jaučiatės prastai, kankina įvairios baimės ir pan. arba tiesiog reikia išklausymo ir palaikymo, nuraminimo. Dažnai manoma, kad kreiptis į psichologą yra labai blogai, reiškia, kad tu ligonis. Tai netiesa. Taip yra dėl sąvokų „psichologas“ ir „psichiatras“ painiojimo. Kartais mums visiems reikia pasitarti, pasikalbėti, išsakyti savo jausmus. Iš tiesų pripažinimas, kad patiri sunkumų, yra stiprybė, ne silpnumas. Psichologas gali padėti konsultacijų metu išklausydamas, įsigilindamas į tavo problemą. Jis nepataria, kaip tau elgtis, bet kartu su tavimi ieško geriausio sprendimo būtent tau. Jei nori, gali su psichologu pasikalbėti individualiai, galima ir grupėje arba atvykti su šeima. Jei sunkumas didesnis, kompleksinis, psichologas gali nukreipti tave pas tinkamus žmones, kurie padės visapusiškai spręsti tau rūpimą klausimą. Svarbiausia nelikti vienam, jei tau sunku ir vienas negali susitvarkyti. Psichologas, kaip ir bet kuris kitas mokyklos darbuotojas, laikosi konfidencialumo, tad tavo atvejis lieka saugus. Labai lauksiu visų. Drąsiai ateikite.

Labas. Mano vardas Roma. Esu kurčiųjų mokyklos socialinė pedagogė. Džiaugiuosi, kad galiu šiandien jums trumpai pristatyti, ką daro socialinis pedagogas ir kokiais klausimais galite į mane kreiptis. Socialinis darbuotojas glaudžiai bendradarbiauja su mokinio šeima, artimaisiais, mokykla ir visais kitais, kurie susiję su konkrečiu mokiniu. Socialinis darbuotojas padeda ne tik moksleiviui, bet ir jo šeimai, žmonėms, kurie prisideda prie mokinio gyvenimo, jame dalyvauja. Pirmiausia socialinis darbuotojas išsiaiškina mokinio, kuriam iškilo sunkumų, socialinę padėtį, jo gyvenimo sąlygas, jo interesus – pomėgius, siekius, numato, kaip gali jam padėti, kokie žmonės gali prisijungti ir padėti vienoje ar kitoje situacijoje. Socialinis darbuotojas pasitelkia pagalbines priemones, kreipiasi į įvairias institucijas, konsultuoja. Socialinis darbuotojas visada dirba komandoje, pavyzdžiui, jei mokiniui kilo sunkumų su mokslais, jis kalbasi ir su mokiniu, ir su mokytojais, jei reikia, kreipiasi į šeimą, aiškinasi, kodėl taip yra ir kaip galima mokiniui padėti. Į mane bijoma kreiptis, nes galvojama, kad socialinis pedagogas viską išpasakos. Tačiau socialinis pedagogas saugo paslaptis, o jei jis kažkur skambina informuoti dėl ekstremalios situacijos, tai daro labai etiškai, mandagiai, nekeldamas konfliktų, nesiekdamas nieko išduoti ar įskųsti, o tik iki galo išspręsti problemą. Man patinka šis darbas, nes jo negalima uždaryti į rėmus, kiekviena diena vis kitokia! Džiaugiuosi galėdamas padėti mokiniams spręsti įvairius klausimus – išsprendus sunkumus, mokiniai išeina laimingi, nurimę. Tai labai džiugina.  

Gilesniam, detalesniam aptarimui siūloma: aptarti su mokytoju ir klasės draugais, ar yra situacijų, kurias paauglys galėtų išspręsti vienas. Taip pat, ką daryti, jei socialinis pedagogas ar psichologas nemoka arba moka prastai gestų kalbą, o jų pagalbos reikia? Kodėl kyla baimė, nerimas, nepatogumas, jei apie sunkumus mokinys turi pasakyti ne tiesiogiai vienam asmeniui, bet per GK vertėją? Siūloma klasėje aptarti, kuo skiriasi sąvokos „psichologas“ ir „psichiatras“ ir kodėl būtent šių sąvokų painiojimas apsunkina apsisprendimą kreiptis reikiamos pagalbos. Kodėl taip bijoma priešdėlio „psich-“ ar atitinkamo gesto?